1. SUAUGĘS ŠUO NIEKADA NENUSKRIAUS MAŽO ŠUNIUKO
Suaugę šunys labai skirtingai reaguoja į mažylius. Pasitaiko ir kalių, ir patinų, labai draugiškai priimančių svetimus šuniukus. Kai kurie didčkiai mielai ir žaismingai atsiliepia į mažųjų kvietimą draugauti, kantriai kenčia mažų dantukų grypštelėjimus bei pernelyg familiarų šėliojimą. Tačiau tokių šunų nedaug. Daugelis šunų mažylių atžvilgiu nusiteikę gana priešiškai. Ypač, jei šuo ar kalė yra stiprūs lyderiai,dominuoja tarp kitų namie laikomų šunų. Naujas įnamis – konkurentas pačiam šuniui arba galimiems jo palikuonims. Pasitaiko atvejų, kai suaugęs šuo mažyli medžioja ar net taikosi užmušti. Arba, jei mažutį pakenčia, tai ūgtelėjusį paauglį persekioja, ypač, kai šiam prasideda lytinė branda.
Pažįstu keletą patinų, kurie net savo šeimininko namuose gimusius šuniukus taikydavosi pagriebti, išskyrus tų vadų mažylius, kurių tėvais jie patys buvo. Labai keista, kad prieš tiek amžių domestikuoti šunys išsaugojo laukinius, galbūt kažkada labai reikalingus instinktus.
Kita agresyviai nusiteikusių šunų kategorija – labai šeimininkų mylimi egoistai, kurie, ginkdie, nesutiks su kitu keturkoju dalintis gultu, žaisliukais, kauliukais, šeimininku ar jo lova.
DĖMESIO! Neleiskite savo šuniuko kieme arba šunų aikštelėje prie nepažįstamų šunų. Tegul ir vienas ir kitas lieka su pavadėliais, palengva apsiuosto. Geriausiu atveju, suaugusio šuns šeimininkas turėtų pats perspėti apie augintinio reakciją į mažylius, blogiausiu – įdėmiai stebėkite situaciją ir, esant nors mažiausioms agresijos apraiškoms, ieškokite kitos draugijos, nes šuniukui būtina bendrauti su savo gentainiais (būtina socialinė adaptacija, instinktų lavinimas ir kt.)
2. KALĖ SAVO VAIKŲ NESKRIADŽIA
Kai kurios kalės dėl menko motinystės instinkto arba šuniavimosi metu patirto streso šuniukų nelaižo, nemaitina, vengia. Kalė gali sužaloti mažyli stverdama tuo momentu, kai bandysite jį paguldyti prie spenių. Todėl šuniavimosi metu pravartu turėti tvarsliavos, kurią maitinimo metu panaudotumete vietoj antsnukio. Pamaitinę, sudėkite šuniukus į atskirą šildomą dėžę. Daugelis kalių greit atsitokėja, tačiau kai kurios peni naujagimius prilaikomos žmogaus ir „padabintos“ antsnukiais. Paaugę šuniukai irgi gali tikėtis savo maitintojos „keistenybių“: saugo ėdalą, guolį, skanėstus. Keista, kai kalė agresyviai gina nuo šuniukų dubenėlį, o paėdusi, savo porciją atryja mažyliams. Laukiniai instinktai susimaišo su naujai įgytais, ir kalių neprognozuojamas elgesys kartais labai stebina.
DĖMESIO! Neišdėliokite šuniukų dubenėlių, kol neišvedėte kalės į kitą patalpą arba lauką, nemaitinkite jos ten, kur mažyliai. Guolyje neduokite kaulų, skanėstų ar žaisliukų.
3. ŠUNYS KALYČIŲ NEPUOLĄ
Kalyčių niekada nepuola „linksmasis seksualinis maniakas“. Toks patinas prieš kiekvieną kalę linksmai vizgina uodegą, ant pakaušio užsiverčia ausis, ir, nutaisęs lipšnią išraišką, kviečia žaisti. Kalė šiepia dantis, net puola šaunuolį, o jis lyg niekur nieko atsuka jai mentį, šoną ar pasturgalį ir vis taikosi prisigretinti, užlipti ir kergti. Toks linksmuolis visai nepavojingas.
Tačiau kiek patinų, tiek pasitaiko skirtingų charakterių – jų reakcija į kales skirtinga. „Agresyvusis pavyduolis“ saugo savo namus, šeimininką, aplinkinę teritoriją. Tokiam egzistuoja tik kalės per „linksmąsias“ šių rujos dienas. Visos kitos – priešės. Labai išpaikintam savimylai, kietakakčiui, perdėtai sargiam patinui net rujojančios, kergtis atvykusios kalės menkiausias pasipriešinimas sukelia pykčio protrūkį. Ne kartą teko matyti, kaip patinas nustvėręs papurto urzgiančią kalę, net gali sužeisti, o paskui ramiausiai sukergti.
DĖMESIO! Tik įsitikinę, kad „uodeguotasis kavalierius“ nusiteikęs geranoriškai ir jo bendravimo manieros negrubios, leiskite draugauti ir žaisti.
4. PATINAS NESUKERGS KALĖS, JEI ŠI NENORĖS...
Ši „teorija“ taikoma net žmonių santykiuose. Ko gero, daugelis prisimenate rusiška patarlę „Suka nezachočet, kobel nezaskočet“. Deja, deja... Labai energingas, kupinas jėgų ir stiprių instinktų valdomas patinas pastveria kalę priekinėmis letenomis it replėmis, prisitaiko ir nesunkiai atlieka savo darbą, nereaguodamas į jos pasipriešinimą. Jam nesvarbu, kad ruja tik prasidėjo ar jau baigėsi, ir liko tik kvapai. Su manimi nesutiks šeimininkai, kurie ilgai vargo kergdami savo „labai veislinius“ šunis (iškyla kitos problemos). Tačiau jei prie veislinės kalės prisitaiko „lietuviškas lenciūginis“ arba kitos veislės šuo, viskas vyksta žaibiškai . O nuo įnirtusio ir hormonų apsvaiginto šuns gindamas savo kalytę, šeimininkas tampa potencialiu konkurentu ir gali nukentėti.
DĖMESIO! Rujojančią kalę, nesvarbu ar tai didžkė bokserė ar maža jorkutė, vedžiokite tik su pavadėliu, gerai patikrinkite voljero ar tvoros stiprumą, aukštį, galimybę peršokti arba pasirausti. „Tomis dienomis nepatikėkite vedžioti kalytę vaikams. Ir pasinaudokite patarimu: vesdamiesi rujojančią kalę, kišenėje turėkite balionėlį su pipirų purškalu, skirtu šunims atbaidyti.
Šie patarimai neturėtų paversti jūsų šuns padaru, kuriam apskritai uždrausta bendrauti su saviškiais, tačiau, atsižvelgdami į kai kuriuos niuansus, išvengsite nemalonumų, o jūsų augintinis – sukrėtimų ir traumų. Tegul bendravimas palieka tik malonius prisiminimus!
www.meradog.lt